MOTIEJUS VALANČIUS (1801–1875) – ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS, ŠVIETĖJAS, RAŠYTOJAS, BLAIVYBĖS SĄJŪDŽIO ORGANIZATORIUS.

Motiejus buvo ketvirtas vaikas Mykolo ir Onos Valančių šeimoje. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų k., Salantų parapijoje, Telšių paviete. XIX a. pradžioje Valančių šeima iš Nasrėnų persikėlė gyventi į Klausgalvių-Medsėdžių kaimą. Motiejus mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnazijoje (1816–1821), vėliau (1822–1824) – Varnių, o 1824–1828 m. studijavo Vilniaus dvasinėje seminarijoje.

1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus (dabar Baltarusija, Gomelio sritis), Kražių (1834–1840) mokyklose. Profesoriavo Vilniaus (1840–1842) ir Petrapilio (1842–1844) dvasinėse akademijose. Nuo 1845 m. iki 1850 m. buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius. 1850–1875 m. vadovavo Žemaičių vyskupijai.

Ganytojas mirė 1875 m. gegužės 17 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje-bazilikoje.

Per 25-erius vyskupavimo metus M. Valančius į kunigus įšventino 550 klierikų, daugiau negu 700 tūkst. vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, pastatė 50 bažnyčių. Būdamas Žemaičių vyskupu, rūpinosi parapinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynėlių steigimu. Suorganizavo blaivybės akciją, dėl kurios Lietuvoje per dvejus metus degtinės suvartota apie 8 kartus mažiau.

Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) organizavo knygnešių veiklą ir vadovavo jiems.

1. Valančius parašė apie 50 knygų, iš kurių svarbiausios šios: „Žemaičių vyskupystė” (dvi dalys), „Kantyczkos”, „Palangos Juzė”, „Antano Tretininko pasakojimai”, „Vaikų knygelė”, „Paaugusių žmonių knygelė” ir kt.
2. Valančius – lietuvių literatūros klasikas, žymus didaktinės prozos autorius.

(Biografija pateikta pagal: http://samogitia.mch.mii.lt/mpkelias/ASMENYS/valancius.lt.htm)

BARBOROS ŽAGARIETĖS UŽTARIMU ĮVYKUSIŲ STEBUKLŲ REGISTRACIJOS KNYGA

Iš seno Barboros palaikai Senojoje Žagarėje garsėja stebuklais, tačiau neužrašyti jie greitai keičiasi ir netrukus tampa nepatikimi. Kad to neatsitiktų ir kad būtų išsaugotas stebuklų atminimas būsimiems laikams, kai galbūt Dievui patiks tuos palaikus apgaubti viešu garbinimu, pavedame Tau, mūsų Kristuje mylimas klebone, į šią knygą lenkų kalba užrašinėti visus stebuklingus atsitikimus, kurie prie minėtos Barboros kapo įvyko arba naujai įvyktų. Užrašinėti reikia apklausiant liudytojus, vertus pasitikėjimo, dorovingus ir dievobaimingus, ir taip perpratusius stebuklų aplinkybes, kad, dėl to visiškai neabejodami, galėtų tučtuojau prisiekti, jeigu dvasinė vyresnybė nuspręstų, kad tai reikalinga.

(Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas, Varniai, 1860)

Knyga pradėta vyskupo M. Valančiaus laikais, rašyta 1860–1940 metais. Plačiau apie šį šaltinį žr.  J. Borutos, I. Katilienės, A. Katiliaus straipsnyje, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2000, t. 16, p. 443–453. Liudijimus dažniausiai pateikia stebuklus patyrę asmenys, registracijų knygoje paprastai nurodant, kaip sakoma, kelis patikimus liudytojus, iš kurių nurodomi ir konkretūs kunigai. Platesni atvejų aprašai – anksčiau nurodytame šaltinyje.

A00-B99. KAI KURIOS INFEKCINĖS IR PARAZITINĖS LIGOS

1. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Barbora Kanvovska iš Endriejavo miestelio, Raseinių apskrities, 28 metus kentėjusi nuo drugio, vaistai buvę neveiksmingi. Po įžado palaimintajai Barborai drugys tuoj pat apleido jos kūną. (Įrašas, nr. 17).
2. 1862 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Marijonai Maciejauskienei iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, ant kūno žemiau širdies iškilusi skausminga votis. Kadangi specifinio gydymo nuo vočių nebuvo, pildė kiekvieną išgirstą patarimą, kad tik skausmai apmažtų, bet jokio palengvėjimo nejautė. Taip vargo ištisus penkerius metus. Davus įžadą palaimintajai Barborai, votis beregint pratrūko. (Įrašas, nr. 30.)
3. 1864 m. gegužės mėn. 16 d. Antanina Šimaitienė iš Klaišių kaimo, priklausančio Telšių apskrities Židikų parapijai, trejus metus ant kojų turėjusi votis, tik su ramentais galėjusi vaikščioti. Davus įžadą Barborai, Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose palaidotai ir tolimuose kraštuose stebuklais garsėjančiai, tuoj pat pajuto palengvėjimą. Pamažu per vienerius metus ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 32).
4. 1871 m. birželio mėn. 10 d. Agnietė Jaraminienė iš Sarakų kaimo, Gadunavo parapijos, Telšių apskrities, papasakojo du įvykius. Marcijonai Petkevičiūtei ant strėnų atsiradęs skaudulys – labai skausmingas ir niekaip nepaveikiamas. Nors ir daktarų gydoma, 3 mėnesius be jokio palengvėjimo beveik merdėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, dingo silpnumas, skaudulys, net nepratrūkęs, išnyko, moteris pasveiko. Kitas atvejis: Domicėlė Viršilienė, paralyžiuota, visai bejėgė, iš lovos neįstengė išlipti 2 mėnesius, visas kūnas buvęs sutinęs. Davusi įžadą palaimintajai Barborai, tuoj pasijuto geriau, tinimas atslūgo, ėmė valdyti sąnarius ir visiškai pasveiko. (Įrašas, Nr. 66).
5. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Onai Žakaitei iš Viekšnių miestelio, Šiaulių apskrities, labai sopėję krūtis. Jai sakė, kad tai rožė formuojasi nuo išgąsčio. Aštuonis mėnesius vargino nepakeliami skausmai, lydimi baisaus silpnumo. Davus įžadą palaimintajai Barborai, skausmas iš krūtų persimetė į kojas, ant jų atsirado votys, vėliau atsivėrė žaizdos, ištekėjo pūliai, liovėsi skaudėję, žaizdos užgijo. Ji visai pasveiko. (Įrašas, nr. 56).
6. 1939 m. birželio mėn. 29 d. Onai Navagreckienei iš Venciškių kaimo, Akmenės parapijos, krūtimi maitinusiai neseniai gimusį vaiką, 1933 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje išaugusi votis, paskui ant abiejų krūtų atsivėrusios didelės žaizdos. Lankėsi pas du – Akmenės ir Mažeikių apskrities ligoninės – gydytojus. Jie pasakė, kad tik operacija gali padėti. 1934 m. birželio 29 Ona aplankė Žagarėje esantį Barboros kapą. Čia pajuto pagerėjimą. Visiškai išgijo po kelių dienų. Tačiau 1936 m. rugpjūčio mėnesį liga pasikartojo. Moters vyras Jonas Navagreckis nusprendė, kad atkrytis įvyko todėl, kad apie įvykusį stebuklą nebuvo pranešta bažnyčiai. Klūpėdamas Žagarės bažnyčioje, jis prašęs Barborą pagydyti žmoną, pasižadėdamas tris vakarus iš eilės ta intencija sukalbėti po vieną „Sveika Marija“. Žmona pasveiko 1938 m. gruodžio pabaigoje. (Įrašas, nr. 96).

C00-D48. Navikai

1. 1870 m. gegužės mėn. 27 d. Tomui Lakštui iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, Kauno gubernijos, nuo vaikystės kartkartėmis skaudėdavę pasmakrės liaukas, dusindavę beveik mirtinai. Priepuoliai tęsdavosi dvi ar tris savaites, kasmet po du ar tris kartus ištisus dešimt metų. Į gydytojus nesikreipė, skausmus malšino naminiais vaistais, bet panaikinti jų negalėjo. Vienas elgeta pataręs pasiaukoti palaimintajai Barborai. Tomas, nuvykęs į Žagarę, Barboros plaukų sruoga patrynęs tuos gumbus ar liaukas ant kaklo, pasmakrėje. Nuo tos dienos nei gumbai, nei mirtinas dusulys nebeatsinaujino. (Įrašas, nr. 51).
2. 1872 m. gegužės mėn. 29 d. Šiaulių apskrities bajoras Konstantinas Stulginskis, Jokūbo sūnus, iš Babališkių valdos, Kurtuvėnų parapijos, nuo kūdikystės iš savo tėvų – Jokūbo ir Kotrynos, iš Matusevičių Stulginskių – girdėdavęs apie jų pačių ir kitų asmenų patirtus stebuklus per Barborą Senojoje Žagarėje. Stebuklų patyręs ir pats: „1) 1865–1869 metais sunkiai sirgau liga, kurią gydytojai tai vėžiu, tai kitokiais baisiais vardais vadino; Aukščiausiojo Gydytojo valia, Barboros užtarimo nuopelnu, be gydytojų patarimo, pats radau veiksmingus vaistus, nuo kurių pasveikau; 2) 1863 m. liepos mėnesį ir 3) praėjusių 1871 metų birželio 14 dieną, kai mano intencija buvo laikomos šventos Mišios Senosios Žagarės bažnyčioje kritiškiausiu mano garbei ir interesams gresiančiu momentu dėl man bloga linkinčių žmonių pastangų – tą pačią dieną mane pasiekė palankiausias vyresnybės potvarkis – be menkiausios žmonių pagalbos, be mano pastangų, tiktai Aukščiausiojo Teisėjo veikimu, Barborai užtariant ir gelbstint. Taip pat ir kituose įvairiuose namų reikaluose, visiškai pasitikėdamas, sugrudusia širdimi šaukiuosi Dievo pagalbos per tos pačios Barboros nuopelnus ir stebuklingai patiriu veiksmingiausią išsigelbėjimą, patarimą, paramą ir pagalbą“. (Įrašas, nr. 68).
3. 1876 m. birželio mėn. 23 d. Petrui Šemetai iš Žemalės parapijos, Telšių apskrities, Lėlaičių vienkiemio, per tris mėnesius ant veido iškilęs auglys. Gydytojai pasakė, kad tai – vėžys, ir išgąsdino paaiškinimu, kad jis neišgydomas. Matydamas, kad žmonių galios ir mokslas nepajėgs sugrąžinti sveikatos, Petras kreipėsi į Dievą, prašydamas per Barborą nuodėmių atleidimo ir pasigailėjimo. Nuo to momento jam ėmė darytis geriau. Visiškai pasveikęs per tris savaites. (Įrašas, nr. 83).

D50-D89. KRAUJO IR KRAUJODAROS ORGANŲ LIGOS BEI TAM TIKRI SUTRIKIMAI, SUSIJĘ SU IMUNINIAIS MECHANIZMAIS

1. 1874 m. liepos mėn. 12 d. Marcijona Stripinaitytė iš Petrikų kaimo, priklausančio Ylakių parapijai Telšių apskrityje, devynerius metus kentėjusi kraujoplūdį iš lūpos ir nosies, kūnas buvęs nusėtas skaudulingų žaizdų. Būdama neturtinga, gydėsi tik naminiais vaistais. Liga per visą tą laiką išsekino jėgas iki sąmonės netekimo. Kartą per sapną kažkoks senelis patarė jai kreiptis į palaimintąją Barborą Žagarėje, kad užtartų prieš Dievą, – pasveiksianti. Paklausė jo patarimo ir išsyk pasijuto geriau. Pamažu atsirado daugiau jėgų, liovėsi tekėjęs kraujas, užgijo žaizdos. Liko tik vidiniai skausmai, kurie nebuvo tokie kaip ankstesnieji. Ji atvyko į Žagarę pagerbti Aukščiausiąjį ir prie palaimintosios Barboros karsto padėkoti už stebuklingą išgijimą. (Įrašas, nr. 81).

F00-F99. PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMAI

1. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Onai Bazarienei iš Stagintrakio viensėdžio, Liolių parapijos, Raseinių apskrities, nuo nerimo ir išgąsčio taip susimaišęs protas, kad reikėdavę ją net surišti, nes viską, ką pasiekti galėjo, į skutus plėšė, draskė savo drabužius, plaukus nuo galvos sau rovė. Vaikus permetusi trankė į žemę. Šitaip tęsėsi dešimt mėnesių. Namiškiai, neišmanydami, ko griebtis, nutarė duoti įžadą Barborai Žagarietei. Atlikus šį veiksmą, moteris atgavo nuovoką ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 57).

G00-G99. NERVŲ SISTEMOS LIGOS

1. 1856 m. birželio mėn. 26 d. Barborai Paltakaitei iš Vaiguvos parapijos, Šiaulių apskrities, buvusi pritraukta koja (kontraktūra). Davusi įžadą palaimintajai Barborai, tuojau pajuto palengvėjimą ir galėjo ateiti į Žagarę pažadą vykdyti. (Įrašas, nr. 3).
2. 1859 m. gegužės mėn. 25 d. Cecilija Nugarienė iš Kalvarijos miestelio aštuonerius metus buvusi paralyžiuota. Davus įžadą palaimintajai Barborai, moteriai pasidarė geriau, ir ji visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 6).
3. 1859 m. liepos mėn. 25 d. Petronėlė Alseikaitė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, turėjusi pritrauktą koją (kontraktūrą) ir daug sirgusi. Po įžado stebuklais garsėjančiai Barborai greitai galėjo vaikščioti be ramentų, tarsi niekada jų ir nebuvo prireikę. (Įrašas, nr. 8).
4. 1859 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Agota Bartkienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, kentėdama stiprų galvos skausmą, prieidavusi iki proto pamišimo. Po įžado Barborai Žagarėje per trumpą laiką pasveiko. (Įrašas, nr. 12).
5. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Monika Žemgulytė iš Endriejavo miestelio ir parapijos, Raseinių apskrities, negalavusi dėl pritrauktų kojų (kontraktūrų): patyrusi didelius skausmus ir trejus metus be ramentų negalėjusi vaikščioti. Po įžado palaimintajai Barborai tuojau pasveiko. Atvykusi į Žagarę, tai sąžiningai išpažino. (Įrašas, nr. 14).
6. 1861 m. birželio mėn. 16 d. Magdalenai Žoberienei iš Šiaulių apskrities Vaiguvos miestelio buvusi pritraukta koja (kontraktūra), pusę metų medicina nieko negelbėjusi. Davus įžadą Barborai, tuojau pasidarė geriau. (Įrašas, nr. 21).
7. 1862 m. liepos mėn. 28 d. Petronėlė Alseikaitė iš Kalvarijos parapijos, Telšių apskrities, keturis mėnesius kentėjusi nepakeliamą galvos skausmą ir dėl to jautusi didelį silpnumą. Gydytojai sakė, kad medicina nieko negali padėti, jai teksią mirti. Davus įžadą Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, sveikata smarkiai pagerėjo. Po keturių savaičių ji jau galėjo ištverti penkiolikos mylių kelionę įžadui įvykdyti. (Įrašas, nr. 26).
8. 1862 m. liepos mėn. 28 d. Domicėlė Alseikaitė iš Kalvarijos miestelio ir parapijos, Telšių apskrities, daugelį metų sirgusi nuomariu, viena akimi buvusi beveik akla. Davusi įžadą, pajuto priepuolių silpnėjimą ir ėmė geriau matyti silpnąja akimi. (Įrašas, nr. 27).
9. 1865 m. gegužės mėn. 26 d. Uršulė Aleknaitė iš Sedos parapijos, Telšių apskrities, Dimgailių kaimo, turėjusi pritrauktą dešinę koją ir ranką (kontraktūrą). Davus įžadą Barborai, tuojau pradėjo darytis geriau, koja taip atsitiesė, kad ji pati galėjo ateiti į Žagarę melstis. Ranka dar liko pritraukta. (Įrašas, nr. 35).
10. 1869 m. gegužės mėn. 7 d. Oną Vyšniauskienę (65 metų) iš Kretingos miestelio, Antano ir Marijonos dukrą, gimusią Kauno gubernijos Telšių apskrities Kartenos parapijoje, staiga suėmę nepakeliami galvos ir veido skausmai. Aplankė įvairias stebuklais garsėjančias vietas, niekas nepadėjo. Iš skausmo persikreipė veidas ir toks laikėsi penkias savaites. Vieną naktį per sapną pasirodė moteris, kuri kalbėjo: „Jeigu nori būti sveika, pasiaukok Barborai Žagarėje“. „Kur ten man tokiai paliegusiai ir taip toli esančiai“, – atsakė ši. Nepažįstamoji atkakliai tvirtino: „Gali pasveikti, kol turi laisvo laiko“. Tai buvo tuojau po Naujųjų metų. Atsibudusi Ona jautėsi visiškai sveika: nebeskaudėjo galvą, veidas atsitaisė ir vaikščioti kaip seniau galėjo. Tų pasikeitimų buvo nustebinti visi šio stebuklingo įvykio liudininkai. (Įrašas, nr. 44).
11. 1869 m. rugsėjo mėn. 7 d. Juozapotos Landsbergienės, našlės iš Rygos, sūnus Justinas aštuonerius metus sirgęs nuomariu, arba šv. Vito liga. Darė viską, kad atsikratytų šios nelaimės, bet pagerėjimo nebuvo. Sakyta – tokia liga nepagydoma. Kažkas patarė prašyti stebuklais garsėjančios palaimintosios Barboros pagalbos. Motina tuoj pat pasižadėjo aplankyti jos kapą ir pasimelsti. Po šito veiksmo sūnus Justinas išsyk ėmė sveikti. Liga daugiau neatsinaujino. Tą stebuklą Naujosios Žagarės klebonijoje per brolijos šventę papasakojo Juozapota Landsbergienė, atvykusi į Žagarę antrąsyk padėkoti Dievui už sūnaus stebuklingą išgijimą, tarpininkaujant Barborai. (Įrašas, nr. 47).
12. 1870 m. birželio mėn. 5 d. Jonas Mileška iš Tryškių parapijos, Birbiliškės kaimo, Šiaulių apskrities, apie metus sirgęs nuomariu. Gydytojai patvirtino, kad liga nepagydoma. Davęs įžadą Barborai, daug geriau ėmė jaustis ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 52).
13. 1870 – Viešpaties metų – birželio mėn. 6 d. Barborai Vanagaitei iš Kėdainių miestelio, Raseinių apskrities, ant rankų, kojos ir veido buvusios žaizdos. Dešinioji kūno pusė buvo paralyžiuota ir nevaldoma. Tokią būseną kentėjo bemaž dvejus metus, patirdama baisų silpnumą. Vartojo įvairius, daugelio gydytojų paskirtus, vaistus. Žaizdos ant minėtų kūno vietų negijo, ir negalėjo judinti sukaustytų sąnarių. Kažkieno patarta, pasiaukojo Barborai. Greitai pasidarė geriau, sąnariai ėmė judėti, dingo mirtinai kamavęs silpnumas. (Įrašas, nr. 53).
14. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Elžbietai Valcienei iš Naikių kaimo, Viekšnių parapijos, Šiaulių apskrities, nuo išgąsčio pradėjusios drebėti rankos. Šešis mėnesius kamavosi. Naminių ir homeopatinių vaistų vartojimas buvo neveiksmingas. Aukojosi įvairioms stebuklingoms vietoms – nepalengvėjo. Davus įžadą Barborai, drebėjimas tuojau liovėsi ir daugiau nesikartojo. (Įrašas, nr. 55).
15. 1873 m. gegužės mėn. 30 d. Uršulė Šukiūtė, darbininkų Vincento ir Marijonos duktė iš Šiaulių apskrities, Juodeikių kaimo, staiga susirgusi galvos skausmu, silpo širdis, kas minutę ją spaudė dusulys. Motina per Barborą meldė Dievą sveikatos dukteriai. Pabudusi dukra sakė motinai: „Važiuojam, mama“. Ši klausia: „Kur?” Dukra: „Į Žagarę”. Paklausta, ko ten joms važiuoti, dukra atsakė: „Kažkas man sakė, jog pasveiksiu iki sekmadienio“. Nuo tos išties stebuklingos akimirkos Uršulė ėmė geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 73).
16. 1873 m. birželio mėn. 14 d. Uršulei Gutinaitienei iš Pagramančio miestelio, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, keturis mėnesius buvusios pritrauktos kojos. Daktarų vaistai nepadėjo. Davus įžadą stebuklingajai Žagarės Barborai, trečią dieną pagerėjo, po kiek laiko ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 75).

H00-H59. Akies ir jos priedinių organų ligos

1. 1857 m. birželio mėn. 16 d. Emilijai Eigvilaitei iš Salantų parapijos, Telšių apskrities, Jogeliškės vietovės, kelis mėnesius nepaprastai skaudėjusios akys, ir dėl to ji menkai matė. Davus įžadą palaimintajai Barborai, skausmas tuojau liovėsi, klastinga bei pavojinga akių liga pasitraukė, apakimas baigėsi. (Įrašas, nr. 4).
2. 1859 m. birželio mėn. 12 d. Domicėlė Ulbaitė iš Alsėdžių parapijos, Telšių apskrities, daugelį metų, bemaž nuo gimimo, akimis kamavosi, jokie patarimai, kaip gydytis, negelbėjo. Padariusi įžadą Barborai, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 7).
3. 1859 m. liepos mėn. 27 d. Petronėlė Čekauskienė iš Telšių apskrities Gegrėnų miestelio septynerius metus sunkiai sirgusi kažkokia akių liga. Nė vienas daktaro patarimas nepadėjo, liga amžiną aklumą pranašavo – net takelio po kojomis nebematė. Po įžado stebuklais garsėjančiai Barborai regėjimas pradėjo taip smarkiai gerėti, kad moteris be palydovo viena pati atėjo į Žagarę išpildyti pažadą. (Įrašas, nr. 9).
4. 1860 m. gegužės mėn. 12 d. Dvariškiui Feliksui Novickiui iš Šliupčių kaimo, Kuršėnų parapijos, Šiaulių apskrities, buvo nepagydomai apvilktos akys. Per sapną kažkoks senelis patarė nuvykti pas stebuklais garsėjančią palaimintąją Barborą Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose. Pasak to senelio, tada ir atgausiąs regėjimą. Dvariškis davė įžadą ir tuojau pat pasveiko. Atvyko į Žagarę savo pažado įvykdyti. (Įrašas, nr. 13).
5. 1861 m. gegužės mėn. 27 d. Ona Majevska ir Agnietė Každailaitė iš Alsėdžių miestelio, Telšių apskrities, sakėsi, kad abi ilgai akimis skundėsi. Davus įžadus Barborai, akys nustojo skaudėti. (Įrašas, nr. 20).
6. 1862 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Marcijonai Jankauskienei iš Lieplaukės miestelio, Telšių apskrities, vienerius metus skaudėję akis, buvo nepakeliamas galvos skausmas. Vaistai nepadėjo. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, Marcijonai tuoj geriau pasidarė. (Įrašas, Nr. 29).
7. 1867 m. spalio mėn. 18 d. Antanas Soroka, Raseinių apskrities ir tos pačios parapijos dvariškis iš Pagedočio dvaro, ketverius metus buvęs beveik aklas. Davus įžadą, tuojau pat pasidarė geriau ir po keturių mėnesių beveik sveikomis akimis atvyko į Žagarę atlikti įžado – pagerbti Barboros palaikų ir padėkoti Dievui, darančiam stebuklus per savo šventuosius. (Įrašas, nr. 38).
8. 1868 m. gegužės mėn. 29 d. Elžbieta Kondrotaitė iš Veiviržėnų parapijos, Telšių apskrities, beveik metus kentėjusi didelį akių skausmą ir kojų sausgėlą. Ilgokai vartojo daktarų skirtus vaistus. Palengvėjimo nebuvo. Davus įžadą Barborai, pamažu pradėjo sveikti. Per tris mėnesius akys beveik visai pagijo, o skausmas taip aprimo, kad galėjo atlikti įžadą. (Įrašas, nr. 41).
9. 1868 m. rugsėjo mėn. 21 d. Magdalena Rūkštelienė, našlė iš Girkalnio miestelio ir tos pat parapijos, Raseinių apskrities, dvejus metus buvo apakusi. Naminiai vaistai nepadėjo. Antrųjų metų pabaigoje davė įžadą palaimintajai Barborai. Matymas tuoj pagerėjo. (Įrašas, nr. 42).
10. 1868 m. rugsėjo mėn. 21 d. Petronėlė Giedraitytė iš Girkalnio miestelio ir tos pačios parapijos, Raseinių apskrities, ilgiau nei dvejus metus kentėjusi akių skausmą. Be to, ant kaklo iškilo auglys ar votis. Dvigubas negalavimas kankino nepakeliamais skausmais dieną ir naktį. Nepadėjo nei naminiai, nei gydytojų vaistai. Kažkas patarė duoti įžadą palaimintajai Barborai. Tai atlikusi, tuoj pajuto palengvėjimą akyse, votis pratrūko. Mergina beveik visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 43).
11. 1869 m. liepos mėn. 18 d. Kunigundai Baranauskienei iš Varnių miestelio, Telšių apskrities, per gaisrą išdegę akys. Nebūta jokios vilties, kad daktarai pagydys. Matydami Kunigundos akis, žmonės kalbėjo: „Tik stebuklas ją gali pagydyti“. Taip ir buvo. Tris mėnesius vartoti vaistai nepadėjo. Kai visos žmogiškos pastangos niekais virto, nutarė pagalbos ieškoti pas Dievą. Prisiminė Barborą Senojoje Žagarėje, apie kurios stebuklus nuo jaunų dienų buvo daug girdėjusi, ir norėjo pamatyti ją. Po šito pamąstymo pasižadėjo: „Jei akys greitai pasveiks, aplankys jos kapą ir atliks žadėtąjį įžadą“. Išsyk pasidarė geriau, pamažu per šešias savaites pradėjo matyti, tarsi valktis nuo akių būtų nukritęs. Pasveiko visų, žinojusiųjų apie šią nelaimę, nuostabai. Pasižadėjimą įvykdė. (Įrašas, nr. 46).
12. 1870 m. birželio mėn. 5 d. Teodora Malonjenkaitė iš Viekšnių miestelio, Šiaulių apskrities, kentėjusi nežmonišką akių skausmą. Jos ketverius metus buvo apvilktos akys (akių valktis, balta ragenos drumstis, akių leukoma). Naminiai ir gydytojų vaistai nepadėjo. Davus įžadą, skausmai ėmė rimti, valktis nukrito, ir ji ėmė gerai matyti. (Įrašas, nr. 54).
13. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Rozalijai Mickutei iš Joniškėlio miestelio, Šiaulių apskrities, skaudėję akis. Jos buvo taip užtinusios, kad vaikščioti galėjo tik kitų padedama. Tai tęsėsi pusę metų. Pasiaukojus Barborai, tuoj pasidarė geriau ir ji visiškai pasveikusi. (Įrašas, nr. 58).
14. 1872 m. gruodžio mėn. 21 d. Dvariškis Jonas Paulauskis iš Luokės, Šiaulių apskrities, atnešęs paaukoti Barborai pusę rublio nuo liuteronės Bogomilos Valantinaitės, kuriai ilgai skaudėję akis. Su tikru tikėjimu ji pasiaukojo palaimintajai Barborai ir netrukus pasveiko. (Įrašas, nr. 71).
15. 1873 m. birželio mėn. 26 d. Viktorijai Paragaitytei iš Endriejavo miestelio ir parapijos Raseinių apskrityje labai skaudėję akis. Trejus metus gydė daktarai, liga nesitraukė. Vieną naktį sapnavo esanti Žagarėje, Barboros rūsyje. Ten jos prašiusi, kad išmelstų Dievą akims šviesos. Barbora liepė ligonei prieiti arčiau, brūkštelėjo rankomis per akis – tarsi koks apvalkalas nuo akių nukritęs. Pabudusi Viktorija jautėsi daug geriau, skausmai liovėsi, regėjimas pasidarė normalus. (Įrašas, nr. 76).
16. 1873 m. liepos mėn. 10 d. Magdalenai Lydienei iš Raseinių apskrities, Viešvėnų miestelio ir parapijos, apie 16 metų labai stipriai skaudėję akis. Jokios gydymo priemonės – tiek naminės, tiek iš vaistinės – nepadėjo. Davė įžadą Žagarės Barborai, bet savo pažado nevykdė. Todėl ištisus dvejus metus geriau nesijautė. Paskui vėl kreipėsi į gydytojus, pasveikusi pripažino, kad sveikatą atgavo iš Dievo, palaimintajai Barborai užtariant. (Įrašas, nr. 77).
17. 1879 m. birželio mėn. 30 d. Uršulė Pilypaitė iš Raseinių apskrities Tauragės parapijos špitolės [parapijos beturčių, senelių prieglaudos] apako būdama 5 metų ir 14 metų buvo akla. Daktarų ir naminiais vaistais gydyta nesaikingai, bet be jokių rezultatų. Pasiaukojusi palaimintajai Barborai, netrukus pasijuto geriau, tačiau pažadą pamiršo. Akys vėl aptemo. Tuomet prisiminė, kad netesėjo to, ką buvo pasižadėjusi padaryti. Todėl skubiai, didžiausio tikėjimo apimta, ėmėsi vykdyti duotą žodį. Ketvirtą dieną jai taip pagerėjo, kad atėjusi į Žagarę suprato esanti visai sveika. (Įrašas, nr. 79).
18. 1875 m. gegužės mėn. 16 d. Marijona Drazdauskienė iš Lenkijos karalystės, Sintautų (?) parapijos, Seinų vyskupijos, daug metų gyvenusi tarsi užtemdytomis akimis. Kaimynų mergaitės patarta, pagalbos kreipėsi į palaimintąją Barborą, pasižadėdama keliais apeiti jos karstą. Tuojau išvydo šviesą ir dėl to sutriko – savo akimis negalėdama tuo patikėti. Nuo tos dienos atgavo regėjimą – visiškai dingo septynerius metus ją kankinęs aklumas. (Įrašas, nr. 82).
19. 1876 m. rugpjūčio mėn. 19 d. Mačikauskienė iš Žigaičių parapijos, Pryšmančių kaimo, Raseinių apskrities, buvo apakusi 12 metų. Jos akys buvo labai pažeistos – ligos išstumtos iš akiduobių į viršų. Bandė gydytis tiek liaudies medicinos priemonėmis, tiek gydytojų skiriamais vaistais. Niekas nepadėjo. Davusi įžadą palaimintajai Barborai Žagarėje, tuojau akyse pajuto palengvėjimą ir pradėjo gerai matyti. (Įrašas, nr. 84).
20. 1883 m. rugpjūčio mėn. 5 d. Pranciškai Skiparovovai iš Akmenės miestelio penkerius metus nežmoniškai skaudėję akis. Gydytojai patarė vieną akį išoperuoti ir tokiu būdu apsaugoti kitą nuo užtemimo. Pranciška nesutiko. Tuomet jos motina ėmė sakyti: „Matai, kad gydymo priemonės jau nieko negali padėti. Reikia kreiptis į Dievą per stebuklingus šventuosius, tvirtai tikint Jo malone, pasiaukojant palaimintajai Barborai, bažnyčios rūsyje palaidotai. 1 rublį Mišioms duosi ir pėsčia nueisi į Senąją Žagarę“. Taip ir padarius, per dvi savaites skausmas atlėgo, viena akis nebeatsitaisė, bet antroji visai pasveiko. Tai buvo per Petrines, birželio 29 d. (Įrašas, nr. 87).

H60-H95. Ausies ir speninės ataugos ligos

1. 1923 m. rugsėjo mėn. 28 d. Ona Sukaitė, duktė Mateušo ir Onos, iš Draginių kaimo, Papilės parapijos, atvykusi į Senąją Žagarę atlikti apžadus Barborai ir padėkoti Viešpačiui Dievui už išgydymą nuo ausų ligos. 27-erių metų mergina pasakojo, kad pusę metų ničnieko jau negirdėjusi, o daktarai sakė, kad ji klausos jau niekuomet ir nebeatgausianti. Tada metusi vartoti vaistus. Apie šv. Velykas (1923 m.) pasižadėjo aplankyti Barboros kapą ir pasimelsti prie jo. Nė nepajuto, kaip pasidarė ramu ausyse. Pamažu klausa pradėjo gerėti. (Įrašas, nr. 91).

I00-I99. Kraujotakos sistemos ligos

1. 1859 m. liepos mėn. 30 d. Barbora Urbanavičiūtė iš Tytuvėnų parapijos špitolės, Raseinių apskrities, penkerius metus buvusi vienų žaizdų, negalėjusi iš lovos pasikelti, kaulai kritę iš žaizdų. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, žaizdos pradėjo gyti, ir po dviejų mėnesių jau pajėgė atsistoti, net vaikščioti. (Įrašas, nr. 10).
2. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Leonui Jonušui iš Raseinių apskrities, Patyrio kaimo, Endriejavo parapijos, ant kojos atsiradusi piktžaizdė, kėlusi nepakeliamą skausmą. Tai tęsėsi pusantrų metų. Davęs įžadą palaimintajai Barborai, tuojau ėmė sveikti. Visiškai pagijo per šešias savaites. (Įrašas, nr. 16).
3. 1864 m. gegužės mėn. 16 d. Agnietė Žukauskienė iš Stripinių kaimo, Ylakių parapijos, Telšių apskrities, trejus metus kentė nuo kojose atsivėrusių žaizdų. Davusi įžadą, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 31).
4. 1865 m. liepos mėn. 6 d. Antanina Suveikaitė iš Židikų parapijos, Telšių apskrities, Salaučių (?) kaimo, trejus metus kentusi žaizdotų kojų skausmus, vos vaikščioti begalėjo. Po įžado Barborai tuoj pat geriau pasidarė, skausmai dingo, žaizdos pradėjo gyti. (Įrašas, nr. 37).
5. 1870 m. birželio mėn. 15 d. Onai Baškutei iš Užvenčio parapijos, Šiaulių apskrities, Pabutkalnio kaimo, išsigandus pasiutusio šuns, ant rankų ir kojų atsivėrusios labai skaudžios žaizdos, kurios taip išopėjo, kad kaulai kyšojo. Šitaip truko 10 metų. Gydytojų nurodyti vaistai ir įvairių šventų vietų lankymas buvo be rezultatų. Kai paaukojo Barboros aprangai rankoves iš drobės, tuojau pajuto atlėgstant skausmus, žaizdos ėmė gyti, ir per šešis mėnesius visai pasveiko. (Įrašas, nr. 59).
6. 1873 m. gegužės mėn. 14 d. Monikai Klimavičiūtei iš Varnių miestelio bemaž aštuonerius metus ant kojų ir rankų iki pat kaulų buvo atsivėrusios žaizdos. Kažkas iš svetimųjų, pamatęs jos apgailėtiną būklę, patarė duoti įžadą arba pasiaukoti Žagarės Barborai, garsėjančiai stebuklais. Šitai padariusi, Monika vis geriau ėmė jaustis, skausmai sparčiai mažėjo, žaizdos pradėjo gyti, per šešis mėnesius ir visai užgijo, liko tik randai. Viena koja kiek ilgėliau buvo sutinusi, bet skausmo nejautė. (Įrašas, nr. 72).
7. 1874 m. liepos mėn. 4 d. Barboros Trinkienės iš Papilės parapijos, Rudikių vienkiemio, Šiaulių apskrities, koja kelerius metus buvusi žaizdota. Gydytojai, nusprendę, kad jos neįmanoma išgydyti, patarė amputuoti koją, nes jokie vaistai nepadėjo. Pasiaukojusi Barborai, moteris po 3 dienų pajuto atlėgstant varginantį skausmą, ir žaizdos ėmė gyti. (Įrašas, nr. 80).
8. 1923 m. liepos mėn. 15 d. Iš Telšių apskrities į Žagarę atvykusios Michalina Paškevičienė su motina Marcijona Martinkiene atlikti apžadus, padarytus palaimintajai Barborai. Michaliną kurį laiką kankino baisi liga: ant kojų atsivėrusios didžiausios žaizdos, kauleliai pradėję trupėti ir į lauką krypti, skausmai neapsakomi. Kreipėsi į gydytojus, bet veltui. Sužinojusios apie palaimintąją Barborą, davė įžadą atvykti į Senąją Žagarę. Pasimeldusios prie Barboros karsto, kojas pradėjo plauti tyru vandeniu. Žaizdos ėmė nykti, skausmai silpnėjo, mažo, koja sutvirtėjo tiek, kad buvo galima pėsčiai eiti. (Įrašas, nr. 90).
9. 1880 m. gegužės mėn. 4 d. Ieva Bernotaitė iš Šilalės parapijos, Raseinių apskrities, dvejus metus kentėjusi nežmoniškus skausmus visame kūne, nusėtame žaizdomis, nepasiduodančiomis jokiems vaistams ir gydytojų patarimams. Naminių vaistų vartojimas, šventomis vadintų vietų lankymas nieko nepadėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, žaizdos ėmė gyti, sveikata ėmė grįžti. Po trijų savaičių pradėjo dirbti visus jai priklausančius darbus, nejausdama nė menkiausio skausmo ar silpnumo. (Įrašas, nr. 86).

K00-K93. Virškinimo sistemos ligos

1. 1856 m. gegužės mėn. 15 d. Konstancija Pšialgovska iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, atvykusi į Žagarę pažado Barborai tesėti. Prieš tai atliko išpažintį ir pasiruošė sąžiningai papasakoti, kaip keletą mėnesių kentėjo nepakeliamus spazmus, kaip pasijuto daug geriau ir pasveiko, davusi įžadą palaimintajai Barborai. (Įrašas, nr. 2).
2. 1865 m. gegužės mėn. 12 d. Domicėlė Toliušytė iš Karklėnų filijos, Pašilės parapijos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, kentėjusi nepakeliamą dantų skausmą. Davus įžadą, skausmai tuoj pat liovėsi. Tačiau kai įžadą sugalvojo atlikti per kitą asmenį, o ne pati, dantys vėl pradėjo skaudėti. Paskui buvo atliktas dvigubas įžadas. (Įrašas, nr. 34).

L00-L99. Odos ir poodžio ligos

1. 1859 m. gegužės mėn. 15 d. Agota Girdvainienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, nuo pat jaunystės sirgusi kaltūnu, ant veido buvo vėžio formos rausvos dėmės, ir baisingai skaudėjo kaulus. Davus įžadą palaimintajai Barborai, nuo veido stebuklingai ėmė nykti dėmės, aprimo kaulų skausmas. (Įrašas, nr. 5).
2. 1861 m. gegužės mėn. 29 d. Barborai Banevičiūtei iš Šiaulių apskrities, Kurtuvėnų parapijos, Eigalių kaimo, pusę metų buvę sutinęs veidas ir kaklas. Vaistai nepadėjo. Pasiaukojus stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, sutinimas atslūgo. Kai norėjo atsisakyti atlikti įžadą – ant kojos išaugusi votis. (Įrašas, nr. 19).
3. Našlei Eufemijai Stanevičienei iš Telšių apskrities, Sedos parapijos, Jurgialaukio (?) kaimo, ant veido atsiradęs negyjantis skaudulys. Gydytojas nusprendė, kad ji nuo to skaudulio neišvengiamai mirsianti. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, votis pratrūko, ir ligonė pasveiko. (Įrašas, nr. 25).
4. 1885 m. spalio mėn. 26 d. Jonui Klemai, kavalieriui, iš Vailabų kaimo, Viduklės parapijos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, ant veido atsiradęs skaudulys, visus metus nepakeliamai kankinęs. Beveik visi dantys iškrito, nepadėjo nei gydytojų vaistai, nei patarimai, nei stebuklingų vietų lankymas. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, ėmė jaustis geriau, visai pasveiko per keletą savaičių. (Įrašas, nr. 88).
5. 1886 m. sausio mėn. 23 d. Barbora Kabelienė iš Baltrimų kaimo, Ylakių bendruomenės, Šačių parapijos, Telšių apskrities, kūdikystėje buvusi taip išgąsdinta, kad ant veido atsiradusios labai skaudžios, raudonos, raupsų pavidalo dėmės. Apskrities ir pulko gydytojų vaistai nepadėjo, neįstengta net nustatyti ligos pavadinimo. Kažkokia elgeta, kažkada turėjusi panašią raudoną dėmę, papasakojo pasiaukojusi Barborai iš Žagarės bažnyčios požemiuose ir pasveikusi. Moteris paklausė patarimo ir, po pasiaukojimo Barborai praėjus trims savaitėms, pradėjo geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 89).
6. 1937 m. rugsėjo mėn. 18 d. Senosios Žagarės klebonijoje apsilankiusi Mikalina Urmonaitė iš Žagarės pasakojo, kad 1914 m. susirgusi kažkokia nosies liga. Nosis tindavo, būdavusi labai raudona ir smarkiai skaudėdavusi. Pas gydytoją nėjo. Labai išvarginta ligos, 1927 m. atėjo iš Buivydžių kaimo į Žagarę, kur vyko Šv. Petro atlaidai. Priėjusi išpažinties, pasimeldė, trečią dieną pagijo ir jau 10 metų nebeserga. (Įrašas, nr. 95).

M00-M99. Jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos

1. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Ona Petrauskienė iš Patyrio kaimo, Endriejavo parapijos, Raseinių apskrities, dvidešimt metų kentusi nepakeliamus kojų skausmus. Po įžado stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai tuoj pat pradėjo darytis geriau, skausmas visai liovėsi. (Įrašas, nr. 15).
2. 1861 m. gegužės mėn. 28 d. Domicėlė Sulaitė iš Telšių apskrities, Plungės miestelio, daug metų kentusi nepakeliamą kaulų skausmą. Nors įvairioms stebuklingoms vietoms aukojo ir gydytojų patarimų gavo, niekas negelbėjo. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, netrukus pajuto palengvėjimą, skausmas liovėsi, ir per keturias savaites ji visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 18).
3. 1861 m. birželio mėn. 17 d. Vincentas Jordanas iš Telšių apskrities, Tirkšlių parapijos, Gedaičių kaimo, kelerius metus kentėjęs kojų skausmą. Medicinos patarimai nepadėjo. Davęs įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 22).
4. 1861 m. birželio mėn. 29 d. Barborai Vaseraitei iš Telšių apskrities, Sedos parapijos, Paukio kaimo, pusę metų buvo sutinusios kojos, kurios nepakeliamai skaudėjusios. Po duoto įžado palaimintajai Barborai Senosios Žagarės požemiuose bemat pasveiko. (Įrašas, nr. 23).
5. 1862 m. gegužės mėn. 26 d. Leonas Račkauskas iš Visdargių kaimo, Kuršėnų parapijos, Šiaulių apskrities, buvo gavęs trūkį ir gydytojo homeopato patarimu vartojo vaistus, tačiau niekas nepadėjo. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, per du mėnesius pasveiko. (Įrašas, nr. 24).
6. 1862 m. rugpjūčio mėn. 26 d. Ieva Šaveskytė iš Raseinių apskrities, Viduklės parapijos, penkerius metus sirgusi: ištino kojos, jos buvo raudonomis dėmėmis išmuštos, taip pat skaudėjo rankas, skausmas perėjo į galvą, vėliau – į visus sąnarius ir gyslas. Gydymas buvo neveiksmingas. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, tuoj pat pajuto palengvėjimą: skausmai aprimo, išnyko dėmės, ir atslūgo kojos. Per šešias savaites beveik visai pasveiko ir pajėgė atkeliauti penkiolika mylių įžadui įvykdyti. (Įrašas, nr. 28).
7. 1865 m. birželio mėn. 28 d. Barbora Steponavičiūtė iš Rietavo parapijos, Telšių apskrities, Gonplaukio kaimo, vienerius metus kentėjusi didelius rankų ir kojų skausmus. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, tuoj pat geriau pasidarė, skausmai taip aprimo, kad netrukus galėjo ateiti į Žagarę atlikti įžado. (Įrašas, nr. 36).
8. 1868 m. vasario mėn. 1 d. Anastazija Lukšienė iš Mosėdžio parapijos, Telšių apskrities, Šauklių kaimo, tris mėnesius kentėjusi nepakeliamą dešinės kojos skausmą klubo sąnaryje. Skausmas taip kankino, kad aštuonias savaites negalėjo nė ant šono atsigulti. Kažkas jai pasakė, kad Sedos miestelyje yra gydytoja, sėkmingai gydanti įvairius skausmus ir sopulius. Tuoj pat ten išsiruošė. Pati nepajėgė nė į vežimą atsisėsti. Gydytoja davė miltelių gerti ir tepalo skaudančioms vietoms trinti. Pavartojus miltelių, pasidarė labai silpna – manė, kad nebeišlaikys ir mirs nesugrįžusi nė į namus. Ją vežęs sūnus paprašė motiną duoti įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Žagarėje. Kai sūnus su motina tai padarė, po akimirkos ligonei žymiai pagerėjo. Ji net riestainį suvalgė ir pasijuto kur kas geriau. Įvažiavus į kiemą, namiškiai norėjo ligonę priimti su atramomis, kaip ir išleisdami. Tuomet ji tarė: „Leiskite man pačiai pasirodyti, kad be jūsų pagalbos galiu išlipti iš vežimo“. Ir parodė, o naktį galėjo miegoti ant bet kurio šono. Apie tikrai stebuklingą pasveikimą pati papasakojo atvykusi į Žagarę duotąjį pažadą tesėti. (Įrašas, nr. 40).
9. 1869 m. rugsėjo mėn. 24 d. Barborą Vaičiūnaitytę iš Girkalnio miestelio ir parapijos, Raseinių valsčiaus, kamavę nepakeliami visų kūno sąnarių skausmai, niekas negelbėjo. Tuomet pasiaukojo palaimintajai Barborai. Ūmai atlėgęs sąnarių skausmas persimetė į galvą. Taip sunkiai sirgo, kad nebepajėgė tesėti duotą įžadą. Dėl to guodėsi savo draugėms. Gal po keturių savaičių vieną naktį sapne jai pasirodė Barbora, šventųjų palydos apsupta, apkabino jos galvą ir tarė: „Tik eik ten, kur pasiaukojai“. Pabudusi pajuto, kad galvos ir sąnarių visai nebeskauda. Pasižadėjimą vykdė niekur nejausdama nė menkiausio skausmo. (Įrašas, nr. 49).
10. 1869 m. spalio mėn. 24 d. Anelė Vaitkevičiūtė, 42 metų, iš Šiaulėnų parapijos, Petrošių viensėdžio, Šiaulių apskrities, porą metų kentusi abiejų rankų ir pirštų reumatizmą, negalėjusi ištiesti rankų. Tarėsi su gydytojais. Tie vieną giesmę traukė – nuo reumatizmo nėra vaistų. Davus įžadą Barborai, išsyk geriau pasidarė: galėjo valdyti pirštus, o reumatiniai skausmai pamažu aprimo. (Įrašas, nr. 50).
11. 1870 m. birželio mėn. 15 d. Elena Čerbaitė iš Užvenčio parapijos, Bambalų kaimo, Šiaulių apskrities, kentėjusi nepakeliamą skausmą kojose, septynerius metus negalėjo vaikščioti. Vartojo daugelio gydytojų išrašytus vaistus. Užuot palengvėjus, skausmai buvo dar didesni. Stebuklingų vietų lankymas taip pat nepadėjo. Paaukojus Barborai kojinių porą, tuoj pajuto palengvėjimą. Skausmas liovėsi per savaitę, ir ji taip sustiprėjo, kad galėjo nueiti į bažnyčią, esančią už 10 varstų, ir nunešti žadėtąją dovaną. (Įrašas, nr. 60).
12. 1870 m. birželio mėn. 16 d. Antanas Barkus iš Žiburių kaimo, Sedos parapijos, Telšių apskrities, dvejus metus kentėjęs nepakeliamą kojų skausmą. Naminiai vaistai ir gydytojų patarimai nedavė rezultatų. Vieną naktį sapne jam pasirodė Barbora ir paklausė, ar norįs būti sveikas. Tada nusimovusi savo puskojines ir jomis apavusi jo kojas. Paskui ištarusi: „Atvyk į Žagarę, atnešk mano puskojines“. Atsibudęs nejautė jokio skausmo, visai pasveiko. Atvykęs į Žagarę, padėkojo Dievui, kad pasveiko palaimintosios Barboros užtarimu. (Įrašas, nr. 61).
13. 1871 m. birželio mėn. 5 d. Ona Urbonienė iš Kalvarijos miestelio kentėjusi nežmoniškus kojų skausmus. Šešis mėnesius vartoti vaistai nepadėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, kojos išsyk nustojo skaudėjusios, moteris pasveiko. (Įrašas, nr. 64).
14. 1873 m. birželio mėn. 3 d. Liudgardai Butkevičiūtei iš Sedos parapijos, Tičinų kaimo, Telšių apskrities, nežmoniškai skaudėję galvą ir kaulus, sutino nosis. Tai truko dvejus metus. Vaistai neveikė. Kažkieno patarta, kreipėsi į palaimintąją Barborą, pasižadėdama ją aplankyti, jeigu greitai pasveiksianti. Nuo tos akimirkos pajuto atlėgstant skausmus ir galutinai pasveiko. (Įrašas, nr. 74).
15. 1929 m. birželio mėn. 3 d. Dvidešimtmetė Ona Jonaitytė iš Rozalimo miestelio nuo mažumos sirgusi: nevaldė sąnarių, iki 5 metų visai nevaikščiojo. Naudojamos vonių procedūros šiek tiek sustiprino, bet buvusi tokia silpna, kad vos pajudėjusi tuoj griūdavo. Davus apžadus palaimintajai Barborai, daug stipresnė tapo, net tiek, kad iš Rozalimo iki Žagarės per 1,5 dienos atėjo pėsčiomis. (Įrašas, nr. 94).

N00-N99. Urogenitalinės sistemos ligos

1. 1869 m. birželio mėn. 29 d. Elžbietos Stumbrienės iš Laižuvos parapijos, Šiaulių apskrities, Auksūdžio kaimo, duktė Ona sirgusi ištisus metus, kentėdama nepakeliamus skausmus viduriuose, tarsi būtų džiova su dusuliu, kartais susilaikydavo šlapimas. Vaistai nepadėjo, nežinojo, ką daryti. Tuomet atėjo į galvą mintis duoti įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Senojoje Žagarėje. Po tokio akto tuojau pajuto palengvėjimą, pasišalino iš vidurių akmuo, kuris buvo ligos priežastis. (Įrašas, nr. 45).

O00-O99. NĖŠTUMAS, GIMDYMAS ir POGIMDYVINIS LAIKOTARPIS

1. 1859 m. rugpjūčio mėn. 16 d. Petronėlė Venckienė iš Gečaičių kaimo, Kalvarijos parapijos, Telšių apskrities, po sunkaus gimdymo buvęs beviltiškas ligonis. Po įžado stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai tuoj pat pajuto palengvėjimą ir pradėjo sveikti. (Įrašas, nr. 11).

Q00-Q99.  ĮGIMTOS FORMAVIMOSI YDOS, DEFORMACIJOS IR CHROMOSOMŲ ANOMALIJOS

1. 1853 m. gegužės mėn. 2 d. Kilmingojo Liudviko Moscickio žmona Ona iš Maldenių dvaro, Tryškių parapijos, Šiaulių apskrities, pareiškė, kad jos liga, remiantis medicinos mokslu, buvusi nepagydoma: kentėdama daugiau kaip metus, įvairius vaistus be jokių rezultatų vartojo. Palaimintajai Barborai davė įžadą ir tuojau pajuto palengvėjimą, visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 1).
2. 1871 m. sausio mėn. 19 d. Marijonos Goštautaitės iš Kulių parapijos, Telšių apskrities, Šimulių kaimo, sesers duktė Bronytė nuo pat gimimo buvo labai sunykusi, galva tarsi gumbuota, visą laiką nežmoniškai skaudėję kojas. Tai tęsėsi gal 4 metus. Nei naminiai vaistai, nei daktarų gydymas neteikė nė menkiausios vilties. Davus įžadą Barborai, Bronytė tuojau pajuto stebuklingą palengvėjimą, liovėsi skausmai, mergaitė ėmė taisytis ir netrukus visiškai pasveiko. Duotą pažadą tesėti teta į Žagarę atvyko kartu su Bronyte, kad pasimelstų požemyje prie Barboros palaikų ir išklausytų šventų Mišių šioje bažnyčioje, kad padėkotų Dievui už suteiktą sveikatą, tarpininkaujant Barborai. (Įrašas, nr. 62).
3. 1871 m. spalio mėn. 27 d. Janis Brinkis, latvis iš Alkiškių kaimo, Akmenės parapijos, Šiaulių apskrities, augino 2 metų sūnų Augustiną, sergantį beveik nuo lopšio. Naminės žolelės ir gydytojų patarimai nepadėjo. Gyvendamas Žemaitijoje tarp katalikų, girdėjo apie stebuklingą palaimintąją Barborą Žagarėje. Davė įžadą paaukoti rublį, tvirtai tikėdamas, kad sūnus pasveiks. Taip ir atsitiko. Vaikelis tuoj ėmė geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 67).
4. 1874 m. birželio mėn. 20 d. Petronėlė Kazlauskaitė iš Luokės parapijos, Telšių apskrities, Pašatrijos kaimo, nuo gimimo negalėjusi vaikščioti iki trejų metų. Pasiaukojus palaimintajai Žagarės Barborai, praėjus keturioms dienoms, pradėjusi vaikščioti. (Įrašas, nr. 78).
5. 1871 m. birželio mėn. 5 d. Ona Labžentienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, pusę metų sirgusi vandenlige. Pati savęs nevaldė, iš silpnumo buvo apmirusi. Kažkas patarė apjuosti ligonę palaimintosios Barboros kaspinu. Tai padarius, vandenė tuoj ėmė trauktis, nustojo skaudėję kojas, moteris pasveiko. (Įrašas, nr. 63).

S00-S98. TRAUMOS, APSINUODIJIMAI IR KITI IŠORINIŲ PRIEŽASČIŲ PADARINIAI

1. 1925 m. balandžio 25 d. Barbora Milevičienė iš Purvių kaimo, priklausančio Papilės parapijai, Senosios Žagarės klebonijoje papasakojo, kad jos sesers penkiolikamečiui sūnui Jonui Lastauskui iš Akmenės 1894 m. Senojoje Žagarėje kulka pataikiusi į krūtinę. Jisai buvo nuvežtas į Joniškį pas daktarus, kurie nusprendė, kad vaikinui liko gyventi tiktai trys valandos. Jonas, išgirdęs tuos žodžius, pradėjo šauktis Barboros užtarimo. Būdamas nusilpęs, jisai bemat užmigo. Rytą atsibudęs jautėsi visai gerai: nei žaizda skaudėjo, nei kulka, esanti jo kūne, jokių skausmų nekėlė. Daktarai jį tuojau pat išleido namo. Kulka liko ten, kur įsmigo, bet jokio pavojaus gyvybei nekėlė. (Įrašas, nr. 92).

Z00-Z99.  SVEIKATOS BŪKLĘ VEIKIANTYS FAKTORIAI

1. 1865 m. gegužės mėn. 12 d. Kotryna Toliušytė iš Pašilės parapijos, Karklėnų filijos, Raseinių apskrities, dvejus metus jautusi stiprų skausmą krūtyse ir didelį silpnumą – iki alpulio, dėl silpnumo vaikščioti negalėjusi. Po įžado palaimintajai Barborai ėmė darytis geriau. (Įrašas, nr. 33).
2. 1869 m. rugsėjo mėn. 22 d. Domicėlė, Jono Paulauskio žmona, iš Plungės parapijos, Telšių apskrities, septynerius metus kentusi silpnumą: ūmai pakildavo karštis, po kurio būdavo neapsakomai silpna. Vykdė gydytojų patarimus, negailėdama pinigų, bet pagerėjimo nesulaukė. Lankėsi daugelyje stebuklais garsėjančių vietų. Pagaliau kreipėsi į palaimintąją Barborą. Po šito veiksmo netrukus silpnumas visai dingo. Tai išpažino atvykusi vykdyti prisiimtą įžadą: užprašyti šv. Mišias ir pasimelsti prie Barboros kapo. (Įrašas, nr. 48).
3. 1871 m. birželio mėn. 6 d. Domicelei Urbonienei iš Alsėdžių parapijos, Telšių apskrities, Paburgės kaimo, nuo išgąsčio ėmė baisiai skaudėti galvą iki sąmonės netekimo ir vidurių raižymo. Daktarams išleido 7 rublius sidabru, bet sveikata nepagerėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, išsyk buvo geriau, ir ji galutinai pasveiko. Pasveiko. (Įrašas, nr. 65).
4. 1872 m. birželio mėn. 16 d. Barbora Kontrimaitė iš Raseinių apskrities, Rietavo parapijos, Lozorių kaimo, aštuonerius metus kentėjusi kūno nykimą ir didelį silpnumą. Ilgai vartojo gydytojų skirtus vaistus, taip pat ir naminius – negelbėjo. Lankėsi vietose, vadinamose stebuklingomis, bet sveikata negerėjo. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, tuojau pasijuto sveikesnė ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 69).
5. 1872 m. birželio mėn. 28 d. Antanina Šaltanienė iš Kražių parapijos, Raseinių apskrities, Sodalės kaimo, sirgusi 3 metus. Nesikėlė iš lovos, kentėjo didelius skausmus visame kūne. Liga stiprėjo, jokie vaistai nepadėjo. Vieną naktį per sapną išgirdo balsą: „Eik į Žagarę pas palaimintąją Barborą ir būsi sveika“. Patikėjusi sapnu, pasiaukojo aplankyti tą vietą. Skausmai ėmė rimti, netrukus atėjo į Žagarę pažadui tesėti. (Įrašas, nr. 70).
6. 1925 m. balandžio mėn. 25 d. Ona Pračkienė, gyvenusi Anglijoje, sunkiai susirgusi. 1924 m. prieš Kalėdas daktarai siūlė operuotis. Priešingu atveju ji negalėsianti gyventi. Kadangi operacija turėjo būti sudėtinga, moteris jos atsisakė. Onos mama padarė apžadus palaimintajai Barborai. Dukra taip pat pasižadėjo Barborai, ir mama dėkojo Dievui, kad dukra liko sveika, apsiėjo be operacijos. Abi dėkojo Barborai už jos galingą užtarimą pas Viešpatį Dievą. (Įrašas, nr. 93).

Gyvenimiški atvejai

1. 1867 m. spalio mėn. 18 d. Aleksandra Choževska, našlė iš Raseinių apskrities, Kražių parapijos, eidama daktarės pareigas, buvusi užpulta dviejų plėšikų, kuriems, gelbėdama savo gyvybę, atidavė viską, ką su savimi turėjo: pinigus ir auksinį žiedą. Tačiau tie aukos nepaleido, nusprendė nužudyti. Vienas griebė už kaklo, kitas ieškojo virvės. Šiomis siaubo akimirkomis daktarė spėjusi duoti įžadą Barborai. Plėšikas tuoj pat tarsi sustingo – ranka nuo jos kaklo atsileido, antrąja dar laikė moterį už apsiausto bet nestipriai. Atgaivinta stebuklingosios Barboros vilties, daktarė iš paskutinių jėgų išsinėrė iš apsiausto, ištrūko iš plėšiko rankų, palikdama jam drabužį, ir pasislėpė miško tankmėje vidury tamsios nakties.

Daktarės nelaimė

Pareigą eidama keliavo per girią

Visai neseniai, dar šią vasarą.

Vakarėja, saulės spindulys gęsta,

Stoja naktis – darosi nelinksma.

Šitaip mąstė anuomet.

Mintys pynėsi su sutemomis,

Kai plėšikas įžūliai ją už kaklo stvėrė.

Vos spėjo ji ištart – „Jėzau! Marija!“

Bandė išgelbėti savo gyvybę,

Sidabro ir aukso davė daugybę –

Niekas negelbsti, privalą pasmaugti.

Viens rėkia nutvėręs: „Reikia virvę traukti!“

– Šventoji Barbora, stebuklais garsi,

Visiems pagelbsti, našlę užstoki, –

Paskubomis šį šventą vardą tarė,

Išsyk pajuto – pečiai laisvi pasidarė.

Gavusi šventųjų pagalbos ženklą,

Išsprūdo iš baisiųjų žudikų rankų.

Dieve maloningas, Tau dėkoju,

Kad valia Tavąja išvengiau pavojaus.

Šventoji Apvaizda stebuklingai padėjo,

Ir aš apie tai skelbti žmonėms pasižadėjau

Dabar ir visados, ir per amžius

Kasryt atsikeldama, kol akis užmerksiu.

(Įrašas, nr. 39).

2. 1940 m. gruodžio mėn. 14 d. Į Senosios Žagarės kleboniją atvykusi sesuo vienuolė Marija Scholastika iš Kauno (Skaisčiausiosios Mergelės Marijos Širdies dukterys) pranešė, kad pas jas Kaune buvusi sesuo Teresė 21 metų amžiaus. Ji ruošėsi amžiniesiems įžadams. Prieš tai atliko 8 dienų rekolekcijas, kurias baigė gruodžio 8 dieną, 2 val. po pietų. Teresė, iš ryto davė amžinuosius įžadus, norėjo eiti adoracijon į bažnyčią, bet, seseriai vyresniajai liepiant, kaip nelabai sveika atsigulė pailsėti, ir tą patį vakarą apie pusę septynių mirė. Naktį iš gruodžio 8-osios į 9-ąją Teresė pasirodė seseriai vyresniajai sapne. Klausiama – „Į ką mums melstis už savo kraštą Lietuvą? – Teresė atsakė: „Jūs turite savo šventąją Barborą Žagarietę, į ją ir kreipkitės”. Prabudusi vyresnioji neatsiminė nei vardo, nei pavardės, kadangi nebuvo girdėjusi apie Barborą iš Žagarės. Ilgai niekam neužsiminė apie sapną. Gruodžio 9-ąją sesers vyresniosios pasąmonė tarsi kartojo, kad tas vardas esąs Barbora. Tai vėliau patvirtino ir tėvas Kudirka, kunigas, kuris žinojo apie palaimintąją Barborą Žagarėje. Tą įvykį pranešti ir pasimelsti mane į Žagarę siuntė mūsų sesuo vyresnioji. Užrašė kun. K. Gedvila. (Įrašas, nr. 97).